Ir štai....Kai ji pradeda šypsotis ne tik plastiko sukaustytu veidu,bet ir sušildyta širdim pasaulis nušvinta.Deja tai trunka neilgai. Patiklumo viršūnė ir vienatvės baimė.Ji nori,miega,bučiuoja,bijo,laukia.Naktim žiūri į lubas ir blakstienomis piešia tavo veidą.Tokį ramų ir mylintį.Eidama gatve galvoja apie tavo rankas,saugumas,ramyė.Ji myli.Leidžia,tyli,mylisi,glosto,liečia.Pirštai slysta kūno kontūrais,nupiešdami ribas,savo nuosavybės.

O tada jis dingsta.Pabėga ir palieka.Tyli.Laikas,žiema-sniegas,lietus ir šaltis.Ji lieka viena.Savanaudiška kažko laukti,tikėtis,kad sugrįš.Norėti kad sugrįžtų irgi nevalia.O jis kitur,su kažkuo,kažką veikia.Myli,mylisi.Tavęs nėra.O jiems taip lengva pamiršti.

Šiandien jau kita diena.Dienos slinko,gyvenimas vietoje nestovėjo.Kai atėjo ta diena,ji buvo nauja,poliruotu plastiko veidu.Šalta širdim.Ir tu grįžai.Kitoniškas ir liūdnas.Apkabinai,nusisukai,ir nuėjai.Ji pasivijo.Lūpos.Tyla ir meilė.Naktis karšta,o lauke šąla.Rytas.Bučinys.Tyla.Ir vėl šalta jos lova.